Apie pirmąjį Molėtų paminėjimą XIV a

Ant krikščioniškosios epochos slenksčio (iš knygos „Molėtų krašto istorinės atodangos“)

Eugenijus Saviščevas

Iš nežinomybės į istorijos vieškelį Molėtai išniro 1387 m. vasario 17 d., kai Jogaila apdovanodamas ką tik įsteigtą Vilniaus vyskupo katedrą suteikė jai valdų: Tauragnų pilį su jai priklausančia apylinke bei Labanoro ir Molėtų kaimus. Žinoma, Molėtų kaimelis atsirado anksčiau nei mums nurodo pirmasis jo vardo paminėjimas dokumentuose. Bet užtikrintai negalime pasakyti kada tai galėjo įvykti. Kita vertus, ir po pirmojo paminėjimo Molėtai netapo didesnės reikšmės regiono vietove. Antai miesteliu Molėtai vadinami tik nuo 1539 m. netgi vėliau nei Giedraičiai (1528). Kaip gi apibūdinti Molėtų gyvenimą šioje epochoje, kai pagoniškojo laikotarpio istoriniai šaltiniai tyli, o krikščioniškojo – vos kelis kartus pamini tik vietovardį? Belieka tikėti, kad šioje pereinamoje epochoje Molėtų gyvenimas mažai kuo skyrėsi nuo kitų šio regiono kaimelių gyvenimo. Pabandykime šį bei tą suprasti apie Molėtų istoriją iš analogijų ir vėlyvesnės epochos liudijimų.

Pirmajame Molėtų paminėjime pateikiamas žiupsnelis įdomios, nepatyrusiam skaitytojui nepastebimos, informacijos. Jame visų pirma kalbama apie Tauragnų pilį. Pilių sureikšminimas viduramžiais savaime suprantamas – tai krašto gynybos ir valdymo centrai. Kaip žinia, XIII–XIV a. buvo lietuvių kovų su kryžiuočiais (vokiečių ordinu) laikotarpis. Jis labai nevienodai palietė atskirus regionus. Antai Žemaitija kentėjo kryžiuočių žygius per visą laikotarpį. Pietų Lietuvą, kurios didėlė dalis dabar yra dabartinėje Baltarusijoje, kryžiuočių žygiai vos palietė. O štai Aukštaitija intensyvių kovų arena buvo Mindaugo ir Traidenio laikais. XIV a. vokiečių reidai į šias žemes buvo retesni. Savo vaidmenį čia suvaidino tai, kad, kitaip nei į kitas Lietuvos dalis, į Aukštaitiją veržėsi ne Prūsijos, o Livonijos kryžiuočiai (vokiečiai). Norėdami pasiekti Lietuvos valdovams svarbiausias valdas (pvz. Kernavę) jie buvo priversti žygiuoti Dauguvos krantais iki, maždaug tos vietos, kur dabar yra Daugpilis, o toliau veržtis per sėlių žemes į Lietuvą. Jei net šiuolaikiniame žemėlapyje nubrėžtumėte tiesę jungiančią Daugpilį su Kernave, tai atrastumėte, kad toje tiesėje atsidurtų ir Tauragnai. Dar daugiau, XIII a. pabaigoje Tauragnai buvo pačiame Lietuvos ir tuo metu nuo kryžiuočių žygių ištuštėjusios Sėlos žemės paribyje. Antai Hermanas Vartbergė aprašydamas 1373 m. Livonijos magistro žygio į lietuvių žemę maršrutą rašė: „Pirmasis pastovį, arba suvalką, jis [magistras] turėjo prie Tauragnų pilies...“ Todėl nevertėtų nuvertinti šios vietovės karinės svarbos jau XIII a. vien todėl, kad vietinė pilis kovų su kryžiuočiais kontekste paminima tik 1373 m. Vietovė turėjo būti svarbi žymiai anksčiau.

1387 m. Tauragnų pilies ir Molėtų kaimo paminėjimą galime aiškinti dar vienu kampu, keldami klausimą, o kam gi priklausė Tauragnų pilis? Žinoma, svarbiausia politinė figūra senojoje Lietuvos valstybėje buvo valdovas, bet ne jis vienas tuomet turėjo pilių. Dabartinio Molėtų rajono teritorijoje XV a., o tikėtina ir anksčiau, stambesnių valdų turėjo garsios Lietuvos didikų giminės: Astikai – Alantoje, Goštautai – Balninkuose, jau nekalbant apie, tebūnie ne turtingą, bet labai garsią, kunigaikščių Giedraičių giminę Giedraičiuose. Bet nė viena iš tų giminių minėtose vietovėse neturėjo savo pilių, gal, tik įtvirtintas sodybas. Todėl Tauragnai, labiausiai tikėtina, buvo sena Lietuvos valdovo pilis. Iš to aiškėja du svarbūs dalykai. Pirma, 1387 m. Jogaila suteikdamas Tauragnus ir Molėtus Vilniaus vyskupui davė tai kas jam priklausė. Antra, Tauragnų pilis ir Molėtų kaimas iki XIV a. pabaigos vystėsi taip, kaip ir kitos Lietuvos valdovų paveldimos (vadinamos tėvoninės) valdos. Turėdami tai galvoje, grįžkime prie pirmojo Molėtų kaimo (lot. villa Moletani) paminėjimo.

Kasdienėje kalboje esam pratę kaimą priešinti miestui. Bet tok supriešinimas nelabai tinka paaiškinti pagoniško laikotarpio Lietuvos gyvenimą. Toje epochoje miestų, tiesiog, nebuvo, o ir kaimai tik radosi. Dar XIII a. pradžioje dauguma lietuvių gyveno mažesniais, ar didesniais ūkiais-sodybomis. Tuos ūkius tarpusavy siejo giminystės ryšiai ir naudojimasis bendromis valdomis (ganyklomis, miškais, ežerais ir pan.). Tokios bendruomenės teritorija buvo vadinama ne kaimu, o lauku. Kaimai radosi iš laukų, kada Lietuvos valdovai ar diduomenė pastatydavo pilį turėjusią ginti laukų gyventojus nuo kryžiuočių. Bet ne už ačiū! Ūkininkams tekdavo išlaikyti pilyje apgyvendintas karių įgulas: pasirūpinti jų kasdieniu maitinimu, pašarais jų žirgams ir pan. Tai nebuvo lengva našta ir ne visi ūkininkai su tuo sutikdavo. Bet tie, kas, savo noru ar priversti, paklusdavo pilies įgulai, keldavo savo namus arčiau vienas kito į santykinai tankiai namais ir ūkiniais pastatais užstatytą plotą. Lietuviškas kaimas su jame gyvenusiais valstiečiais užgimė iš kelių laukų susidarius kaimui, o iš kelių kaimų – valsčiui, kuris tarnavo piliai nepriklausomai ar kraštą puolė priešas, ar ne. Tiesa, tokie santykiai galėjo klostytis labai ilgai. Istorikų manymu tvirtai apie juos galime kalbėti pradedant nuo Gedimino (1316–1341) valdymo. Todėl ir Molėtų kaimas, tikėtina, atsirado ne vėliau kaip XIV a. viduryje, ir neabejotina, kad 1387 m. kartu su Labanoro kaimu sudarė Tauragnų pilį aprūpinusį valsčių. Ko gero, abu kaimai buvo pakankamai dideli ir apie save jungė smulkesnius kaimelius. Jau iš vėlyvesnių šaltinių žinome, kad vyskupui padovanotų Molėtų valdai priklausė Kijėlių ir Kaulakių kaimai (abu dabar yra Molėtų miesto paribiuose). Tai leidžia manyti XIV a. pabaigoje Molėtus buvus prievaizdijos (mažesnio administracinio vieneto už valsčių) centru.

Mažai žinome apie XIV–XV a. sandūros Lietuvos kaimų kasdienį gyvenimą. Aiškesnių žinių gauname tik iš XVI a. atsiradusių dvarų inventorių. Molėtų atvejui paaiškinti, turbūt, geriausiai tinka XVI a. viduryje sudaryti keli Balninkų dvaro inventoriai. Balninkai buvo sena Lietuvos valdovų valda – dvaras, per kurį dar Gedimino laikais (1338) ėjo svarbus kelias iš Rygos į Vilnių. Neturime duomenų įrodančių, kad kuris nors iš Lietuvos valdovų XIV ar XV a. būtų ten užsukęs. Molėtų rajone tokių garbingų svečių viešnage gali pasigirti nebent Dubingiai į kuriuos kartą buvo atvykęs Vytautas, o vėliau, mažiausiai tris kartus – Kazimieras Jogailaitis. XV a. viduryje Balninkai atiteko Radvilai Astikaičiui, o po to, kažkokiu būdu Goštautams (bent jau garsiajam Lietuvos kancleriui ir Vilniaus vaivadai Albertui Goštautui). Kiekvienas iš šeimininkų tai ką prie valdos pridėjo, tai ką pardavė. Todėl nors kiek didesnės valdos niekada nesudarydavo vieno žemės komplekso – vienoje vietoje sukoncentruoto ūkio. Antai XVI a. kai kurie Balninkų dvarui priklausomi valstiečiai gyveno vos ne už šimto kilometrų nuo pateis dvaro (prie Šėtos, Kėdainių rajone). Aišku, mums svarbiau, kad Balninkų dvaro valdos salelėmis supo pačius Molėtus. Jos buvo Toliejuose, Čiulėnuose, Skrebuliuose ir t. t. Dvaras nebuvo pajėgus visų taip plačiai gyvenusių valstiečių stipriai engti. Jo valdytojų galia ir savivalė labiau reiškėsi artimiausios dvaro apylinkėse iš kurių gyventojų buvo galima nuolat reikalauti vykdyti įvairias prievoles ir patarnavimus bei duoti duokles. XIV–XV a. sandūroje tamsūs baudžiavos ir valstiečių niekinimo laikai dar nebuvo užgriuvę. Panaši padėtis turėjo būti ir Molėtuose, nors čia Vilniaus vyskupo administracija, ko gero, susiformavo anksčiau. XV a. pradžioje čia jau turėjo būti vyskupo vaitas, nors ankstyvosios užuominos apie jį mus pasiekia tik iš XVI a. pradžios dokumentų.

Kalba apie dvarus ir pilis negali būti baigta be karių luomo aptarimo. Dažniausiai mes juos painiojame su kilmingaisiais, bet Molėtų apylinkių istorija gali tapti puikiu pavyzdžiu išmokti skirti vienus nuo kitų. Užuominų apie senuosius kilminguosius teikia vokiečių kronikos. Štai Vartbergė, aprašydamas kryžiuočių žygį nuo Tauragnų link Labanoro, mini Girdimanto dvarą ir Einorio kiemą. Šiųdviejų likimas mums nežinomas, bet vien jų paminėjimas kalba ne tik apie vietos kilmingų giminių egzistavimą, bet ir tai, jog jie čia turėjo savo ūkius, čia gyveno. Be abejo, jie buvo kilmingi kariai, nes XIV a. pabaigoje nebuvo galima išlaikyti valdų jei netarnavai Lietuvos valdovui. Kitaip valdovas būtų atėmęs valdą ir išvijęs jos savininką. Kilmė ir turtas galėjo būti išlaikyti tik valdovui pritarus, o už tai valdovas reikalavo ne tik paklusnumo, bet ir karo tarnybos. Bene gražiausias jos pavyzdys susijęs su kunigaikščių Giedraičių gimine. Dauguma Lietuvos didikų, daug galingesnių nei Giedraičiai, neturėjo kunigaikščių titulo. Istorikai nėra vieningi dėl šito titulo kilmės, bet dauguma sutinka, jog jis Giedraičiams išliko dėl giminystės su Gediminaičiais. Apie tai yra užuominų „Lietuvos ir Žemaitijos kronikoje“, kur kalbama apie išgalvotą Lietuvos didįjį kunigaikšti Romaną, kurio vienas iš sūnų buvo Giedrius. Toliau rašoma: „...Daumantas liko savo tėviškėje Utenoje ir pasivadino Utenos kunigaikščiu. Trečiasis jo brolis, Giedrius, įkūrė miestą ir praminė jį pagal savo vardą Giedraičiais.“ Iš tikro, nežinia ar vietovė davė vardą giminei ar atvirkščiai – giminė vietovei. Bet akivaizdu, kad kadaise Giedraičių protėviai priėmė karinę tarnystę Lietuvos valdovui: saugojo ne tik Vilniaus prieigas, bet ir teritoriją aplink Molėtus. XV a. Vilniuje įkūrus vaivadiją (karinę-teisminę apygardą) kunigaikščiai Giedraičiai sudarė atskirą pavietą t. y. teritoriją, kurioje gyvavo kilmingųjų karių bendruomenė, kitaip – vėliava. Pagal 1528 m. duomenis į ją įėjo per 80 asmenų. Dauguma iš jų nebuvo tiesioginiai Giedraičių palikuonys, o tik, kartais net labai tolimi, giminaičiai, bet giminės pagrindą sudarė keliolika šeimų valdžiusių dvarelius vadinamus vienu pavadinimu – Giedraičiai. Tai buvo vidutiniai ir smulkūs žemvaldžiai, kurių žemės supo šiuolaikinį Giedraičių miestelį. Kita svarbi giminės valda buvo Aviliai (dabar Zarasų rajone). Todėl visai tikėtina, kad XIV a. pabaigoje Giedraičiai tarnavo Tauragnų piliai ir rūpinosi didelės dalies Aukštaitijos gynyba. XVI a. Giedraičiai turėjo gausybę smulkių valdelių ir šiuolaikinio Molėtų rajono šiaurės vakarų dalyje: Balninkuose, Skudutiškyje, Inketriuose, ant Siesarties (matyt ir ant ežero, ir upelio krantų), Duobužiuose (šalia Videniškių) ir t. t.

Molėtai gali pelnytai didžiuotis kunigaikščių Giedraičių gimine, bet viduramžiais ne jie vieninteliai buvo šio krašto ginėjai. Į Šiaurės vakarus nuo Molėtų, Šventosios vidupyje tarp Anykščių ir Ukmergės, kur XIV a. ėjo patogus kelias iš Rygos į Vilnių, Lietuvos valdovai paprastiems ūkininkams uždėjo prievolę tarnauti ne ariant žemę, o ginant šalį. Dėl to ten iki XVI a. pabaigos išliko unikalus reiškinys – bajoriškieji laukai arba bajorkaimiai (liaudyje dar vadinami akalicomis). Iš jų savininkų palikuonių vėliau kilo smulkūs bajorai negalėję pasigirti aukšta kilme, bet baudžiavos laikais išsaugoję savo asmeninę laisvę ir teisę į žemės nuosavybę. Molėtų praeičiai tai beveik visai nebūdingas reiškinys: vienas kitas senasis bajorkaimis buvo tik Virintos upės krantuose, Alantos apylinkėse. Todėl turime suprasti, kad XIV–XV a. sandūroje Molėtai buvo atkampus nuo kovų kraštas, prie kurio gynybos daugiau nei ginklai prisidėjo gausūs ežerai, upeliai ir girios. Štai todėl XIV a. vokiečiai traukė link Vilniaus arba per Balninkus ir Giedraičius, arba per Tauragnus ir Linkmenis, aplenkdami Molėtus.

Molėtų atkampumas nulėmė ir krašto ilgai užtrukusį sukrikščioninimą, nors pati valda ir priklausė vyskupui. Iki šiol Molėtus supa vietovės, kurių pavadinimai atspindi senuosius lietuvių tikėjimus ir mitologiją: Laumėnai, Laumikoniai, Alkos sala (Taitiškės), Alkos laukai (Alanta, Piliakiemis) Dievo (Laumenkėliuose, Petriškėse, Pušalotuose) ir Aušrinės (Mockėnai) kalnai, Kupoliakalnis (Sodėnai), Šventieji miškai (Budriškės) ir t. t. Panašių vietovardžių galime aptikti visoje Lietuvoje ir tai leidžia XV a. pradžios molėtiškių tikėjimus atkurti pasinaudojant Vytauto laikų misionieriaus Jeronimo Prahiškio pasakojimu apie moteris, atėjusias Vytautui pasiskųsti dėl iškirsto švento miškelio (nors ir neaišku ar pasakojimo autorius misiją vykdė būtent Molėtuose). Turbūt tai vienas iš paaiškinimų, kodėl šiame krašte bažnyčios radosi labai vėlai: XV–XVI a. sandūroje Dubingiuose, Bijutiškyje, Skiemonyse, Balninkų ir tik apie 1522 m. Molėtuose.

1387 m. vasario 17 d. Jogailos privilegija Vilniaus vyskupui. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.